Visi sveiki, mano vardas Lina, man 31 metai. Noriu pasidalinti atviru pasakojimu apie kovą su psoriazę. Kaip ji sugadino man mokslo metus, kaip mes stengėmės ją nugalėti, ir kaip viskas vyko. Jei ne mano dėdė, kuris rado būdą atsikratyti psoriazės, aš nesugebėčiau nugalėti ligos.

Bet, svarbiausia, aš jos atsikračiau! Ši istorija padės jums išvengti klaidų ir pradėti gydymą iš karto nuo teisingų žingsnių.

Mokyklinė priešistorė

Pradinėje mokykloje aš buvau labai bendraujanti, linksma ir mylinti gyvenimą mergaitė. Bet vėliau viskas pasikeitė. Aš pradėjau dažnai verkti ir vengti bendravimo su žmonėm - viskas dėl psoriazės. Iš mnęs net bendraamžiai pradėjo tyčiotis.

4 laipsnio psoriazė.

Tuomet aš patyriau tikrą stresą. Aš pamenu, kaip sėdėjau ilgo koridoriaus kampe, tryniau rankas iki kraujo ir verkiau.

Iš manęs juokėsi ir badė pirštais. Kai pasityčiojimai jau peržengė visas ribas, mokytojai kreipėsi į klasę, pasakydami, kad man reikalingas palaikymas, kad aš rimtai sergu ir nesu užkrečiama. Bet kalbų užteko tik iki mokytojo išėjimo. Jie vėl iš manęs juokėsi.

Man sukako 16. Klasiokės pradėjo dažytis, dėvėti gražius sijonus, džiaugtis gyvenimu. O aš buvau visa dėmėlta dėl hormonų. Aš nenorėjau eiti į mokyklą ir dažnai prašiau mamos palikti mane namie.

Ligoninė. Preparatai. Siaubo filmas.

Tik pasirodžius pirmiesiems psoriazės simptomams, tėvai pradėjo mane vedžioti po ligonines. Vizito pas gydytoją metu aš visuomet tikėjau, kad jis man padės, bet jokių rezultatų, ką jie bedarytų.

Man buvo apmaudu ir baisu, aš bijojau, kad dabar visą gyvenimą aš kasysiuosi ir kankinsiuosi nuo psoriazės.

Po kiekvieno vizito pas gydytoją mes bėgome į vaistinę ir pirkome viską, ką jis buvo užrašęs ant popieriaus. Namie naudojom specialų muilą, tepalus, tabletes, bet viskas buvo veltui...

Pasekmės

Hormoninių vaistų kursas davė rezultatų, bet man prasidėjo problemos su svoriu. Aš stipriai sustambėjau. Taip, psoriazė tapo mažiau pastebima, bet to jau man buvo per daug.

Vėliau prasidėjo problemos su kepenimis. Aš sunkiai susirgau, ant kūno atsirado pūliniai.

Gydytojai sunerimo ir mane paguldė į ligoninę. Aš buvau labai laiminga tada nelankyti mokyklos, bet, kai man pradėjo leisti vaistus, pastoviai imti tyrimus, duoti preparatus ir procedūras, aš jau nebebuvau tokia patenkinta, kad neinu į mokyklą. Man pritaikė dietą, kad aš numesčiau svorio.

Po ligoninės gyvenimas pradėjo eiti ramiu tempu. Aš baigiau mokyklą, įstojau į universitetą.

Universitetas, recidyvai, paskutinė viltis

Pradžioje viskas buvo gerai, bet kai prasidėjo egzaminai, stresas ir naujos pažintys, psoriazė vėl apie save priminė.

Išbėrimai buvo visur: ant krūtinės, kaklo, galvos, rankų, kojų, nugaros. Aš vėl kasiausi ir nukasinėdavau odą iki kraujo.

Aš grįžau namo ir užsidariau savo kambaryje, man buvo labai bloga. Aš verkiau ir nieko nenorėjau matyti.

Viską pakeitė mano dėdė, kurio mes nematėme jau kelerius metus! Jis irgi serga psoriaze ir mes dažnai su juo kalbėdavomės apie tą, kas padeda, o kas ne.

Tą diną jis buvo be dėmių ant kūno! Buvau šokiruota, man kilo klausimas: kodėl jis man nepaskambino ir nepasakė, kad rado priemonę, kuri padeda?

Dėdė mano akyse perskaitė visą emocijų spektrą ir pasakė, kad aš nusileisčiau už stalo švęsti jo atvykimą.

Jo pasakojimas trūko kelias valandas. Esmė tame, kad jis turėjo rimtų problemų su nervais, tad psoriazė ūmėdavo. Jam net užsienyje teko atsigulti į ligoninę, kadangi jis negalėjo nugalėti savo ligos.

Galiausiai jis papasakojo, kad rado preparatą, kuris padeda sergant psoriaze. Šis preparatas vadinasi Keraderm+.

Naujas preparatas iš dėdės

Kai visi išsiskirstė, aš nekantraudama pradėjau skaityti apie šį preparatą. Viskas pasirodė labai paprasta: užtepkite preparatą ant odos ir įtrinkite iki sugėrimo.

Aš taip ir padariau! Aš pradėjau tepti problemines zonas kiekvieną dieną, kaip ir pasakyta instrukcijoje, ir greitai psoriazė pradėjo nykti.

Aš studijavau ir kasdien vis mažiau sulaukdavau negatyvaus dėmesio.

Su lyg kiekvieną dieną mano oda tapdavo vis sveikesnė, psoriazinės dėmės nustojo mane varginti. Oda ant alkūnių, kaklo tapo švari ir tik kažkiek rausvesnė. Aš tapau labiau savimi pasitikinti, man pradėjo sakyti komplimentus universitete.

Greitai aš pradėjau dėvėti atvirus drabužius, marškinėlius, sijonus ir šortus. Aš buvau laiminga, kad galiu rengtis, kaip ir visos, bei neslėpti savo odos.

Mano oda tapo, kaip visų sveikų žmonių. Niekas net neįtarė, kad sirgau psoriaze.

Koks stresas bebūtų, recidyvas neįvyko. Mano gyvenimas apvirto aukštyn kojomis.

Aš noriu, kad apie preparatą Keraderm+ žinotų kaip galima daugiau žmonių! Aš palieku nuorodą, kad ir jūs galėtumėte jį užsisakyti!